Programinis radijas (SDR)

Naudojant SDR (angl. software-defined radio) technologiją praktiškai visas signalų apdorojimas persikelia į programinę įrangą, kuri paleidžiama kompiuteryje, valdo kai kurių specializuotų mikroprocesorinių įrenginių darbą kurie skirti dėl priimamo signalo apdorojimo. Tokio panaudojimo tikslas - sukurti sistemą kuri programinės įrangos pagalba galėtų priimti ir perduoti praktiškai bet kokius radijo signalus. SDR plačiai naudojama mobiliajame ryšyje ir karinėje technikoje, kur realiame laike reikalingas įvairių besikeičiančių protokolų palaikymas.

Priiminėjant SDR ręžimu gaunamas didesnis efektyvumas, nei naudojant įprastus analoginius metodus, kadangi apdorojant signalą skaitmeniškai jų filtracija artima idealiam variantui. Be to, algoritmų pagalba gali būti realizuotos visos funkcijos, kurias labai sunku įgyvendinti analoginiu arba elektroniniu metodu.

Idealus SDR imtuvo variantas – tai tiesioginis antenos prijungimas prie analoginio-skaitmeninio keitiklio (ASK), sujungto su galingu kompiuteriu. Tokiu atveju programinė įranga paleista kompiuteryje atliktų patenkančio duomenų srauto apdorojimą ir jį pakeistų į reikalingą formą. Idealus SDR siųstuvas funkcionuotų analogiškai. Programinė įranga formuotų duomenų srautą, kuris patektų į skaitmeninį-analoginį keitiklį (SAK) į, pajungto prie antenos.

Profesionaliuose sprendimuose SDR analoginė dalis, kaip taisyklė projektuojama superheterodino principu, o mėgėjiškuose įrenginiuose platų pritaikymą rado tiesioginis keitimas. Nors šis metodas buvo pasiūlytas labai seniai dar iki pasirodant SDR. Jau daugelį metų tarp radijo mėgėjų yra įvairių nuomonių dėl tiesioginio keitimo imtuvų (Direct Conversion Receiver – DCR). Schemos paprastumas, minimalus pažeistų taškų kiekis ir skambėjimo švarumas yra gana objektyvūs tiesioginio keitimo imtuvo vertinimo kriterijai.

Populiarūs įrenginiai

RTL-SDR yra pigiausias ir plačiausiai prieinamas SDR imtuvas.