UP2NAK Vincas
Vincas Banys
1927-1995
Raseiniai
Up2nak
 Raseinių mokyklos fizikos mokytojas, foto 1976 m
   Pirmas 2 m QSO iš Lietuvos su Vokietija buvo padarytas AM (kuo labai didžiavosi), tokia moduliacija tada buvo įprasta. Turėjo 5W ir dviejų aukštų du kart po 9 el. trumpas yagi, atvira pozicija į vakarus per Karšuvos žemumą per  Karaliaučių....tolyn. 
  Tai galėjo būti apie 1962- 65 metus....Vaidas Šimonis dar nebuvo "įsibėgėjęs".

   1963 metai, tarybinis sputnikas raižė kosmosą, viena koja jau buvome komunizme, TSRS pirmasis partijos sekretorius Nikita Chruščiovas, SNO organizacijoje, nusimovęs batą, stuksėdamas į tribūną, žadėjo parodyti visiem kažkokią „kuskinu mat“. Aš naujokas, devintokas Raseinių gimnazijoje, tuomet vadinamoje, pirmaja vidurine mokykla, kukliai stovėjau trečiame aukšte, kai vienas mokinys nusiavęs batą, „sputniko“ stiliumi paleido jį iš trečio aukšto žemyn. Įvykis nevertas dėmesio, bet iš pirmo aukšto užkopęs priėjo kostiumuotas vyrukas, ir mokinukui pokštelėjo gedingą antausį, taip kaip daro panelės, savo nevykusiem gerbėjam, ir tyliai paklausė...ar žinai už ką... mokinukas linktelėjęs galvą, atsakė – žinau.
   Tai buvo mano matyta pati trumpiausia auklėjimo pamokėlė gyvenime. Bato sviedimo motyvas liko neišaiškintas, gal mokinys pamanė, jei viena koja komunizme, kojai batas nereikalingas. Suglumęs dairiausi, man senesnieji mokiniai paaiškino....čia fizikos mokytojas Vincas Banys. Supratau, batas - ne sputnikas, ir ne įrankis kalimui, ir užsirašiau lankyti fizikos mokytojo Vinco Banio vadovaujamą radijomėgėjų būrelį. Ten buvau išmokytas tekinti metalą, gręžti, lankstyti iš skardos dežutes, dažyti jas, gavau krūvą radijotechnikos žinių. Mokytojas niekada nekeldavo balso, kantriai aiškindavo kaip reikia viską teisingai daryti, nors bėdų dirbant netyčia atistikdavo didesniu nei „sputniko“ „startas“ iš trečio aukšto į pirmą.
Elektrėnai, 2011 balandis, Klemensas LY3LP

   1963 m. stebūklų metai, „nuleista direktyva iš viršaus“, visos devintos klasės, tampa gamybinėmis klasėmis, mergaitės siuvėjos, berniukai profesionalus vairuotojai, arba elektrikai. Visi berniukai puolė šoferiauti, o keletas žioplesniu, patapo elektrikais. Gamybinė klasė, tai žaidimas be taisyklių, direktyva nuleista, kaip įgyvendinti - palikta spręsti vietoje. Fizikos mokytojas Vincas Banys tapo vienvaldžiu elektrikų vadovu ir ne tik elektrikų vadovu, dar elektrotechnikos mokė ir mūsų klasės siuvėjytes. Jis sprendė kiek ir kaip mokysimės elektrotechnikos, kada ir kur atliksime praktiką. Buvęs studentas, mokytojas Vincas, atsinešė savo studijų elektrotechnikos užrašus.... Mokytojas buvo reiklus ir principingas žmogus, viską darė gerai... na tada ir prasidėjo... Informacijos krioklys visu smarkumu krito ant minkštagalvių devintokų galvų. Net pačios didžiausios moksliukės siuvėjytės drebėdavo 50 Hz dažniu pamačiusios į klasę įeinantį mokytoją Vincą Banį. Nuo baimės ektrotechnikos žinių likučiai pažirdavo ant grindų. Nelabai kuo drebėjimu skyrėsi ir berniukai. Elektrotechnikos užrašai po pusę žodžio, “daktariška“ rašysena, paskui reikėdavo mastyti, ką ten užsirašėm. Atrodė, kad tokios gausybės žinių neįmanoma atsiminti, kad tai Sizifo darbas, ritinant akmenį į kalną. Vėliau gyvenimas parodė ką kitą. Sprendžiant su elektrotechnika susijusius sprendimus, dažniausiai jie budavo teisingi. Net nežinant, pasirodo, kad žinai, kažkur pasamonėje gulėdavo teisingi, logiški ataskymai. Smarkus informacijos srautas minkštas galvas padarė riešuto kevalo tvirtumo. Iš „gamybinių siuvėjų „nei viena netapo siuvėja, bet daktarėm tikrai, iš elektrikų nei viens netapo elektriku, bet inžinieriais tikrai tapo. Nėra to blogo kas neišeitu į gerą ...sako sena patarlė.

   Pavasarį prasidėjo pirmoji praktika. Veberiai, Gausai, Fukai mums devintokams teoriškai sunkiai buvo įveikiami, ruošėmės gerus darbus nuveikti praktikos metu. Mokytojas Vincas paskirstė į grupeles po tris, davė metalo metras ant metro ir liepė atkirpti skardos gabaliuką 10cm ant 10cm. Užduotį vykdantis jaunųjų elektrikų konsiliumas, paskyrė Vytą kirpti, nes jis buvo tvirčiausias, stovėdavo vartuose, iš ten jo neišstumsi, įvarčio neįmuši,- patikimas vyras. Atidžiai apžiūrėjome lakštą. Jis kraštuose buvo parūdijęs, truputį deformuotas, tik vidurys buvo lygus, su dažų likučiais. Tai 10 ant 10 cm skardos gabaliuką, iškirpome iš vidurio. Skardos lapas tapo panašus į taikinį šaudykloje, su viduryje išpjauta skyle. Pamačius tai.... mokytojo Vinco veidas ištyso. Neteko amo. Pasakė... tai ką berniukai, sau į barščius saują vinių prisižėrėte, tai kaip dabar valgysite? Matyt gurmanas mūsų mokytojas buvo, labai mėgo sakyti vaizdingus palyginimus, susijusius su valgiais.
  Kitame jaunųjų elektrikų fronte virė kūrybinis darbas, buvo užduotis iki pietų sutvarkyti mokyklos internate, esančiame trečiame aukšte, elektrą. Vadovavo tam reikalui Rimas, nes jis mūsų klasėje greičiausiai bėgo, ir ne tik mūsų klasėje, - mokyloje buvo nepavejamas. Darbo laikui baigiantis atėjo mokytojas Vincas. Paklausė kaip sekasi. Atsakymas nuskambėjo optimistiškas, darbą jau baigiame, tamsta mokytojau... jungkite. Mokytojas spustelejo mygtuką, ir palubėje kabančios lemputės, užsidegė kas antra, degančios skleide rausva šviesą, kaip vilko akys tamsią naktį girioje.. Ši kartą gurmaniškų palyginimų neteko išgirsti, atrodo mokytojas Vincas įžvelgė gudrų devintokų sabotažą. Liepė susirinkus įrankius.... dingti iš elektrifikuojamo internato patalpų. Norėjom kaip geriau..., o gavosi kaip visada... Paguoda buvo viena, „vilko akys“ geriau, nei „trumpas“ jungimas.

   Teorija be praktikos - niekai, sakydavo mums mokytojas Vincas. Galimybių elektrotechnikos žinias pritaikyt kasdieninėm reikmėm buvo nedaug. Žiemą vykstant pamokom iš ryto kai tamsu, atsirado praktiška užduotis, sugadinti elektrą, kad galėtumėme vieną kitą pamokelę, prasnausti. Pirmasis triukas, žaibiškai atjungiamas elektros jungiklis, ir slepiamas mokytojos stalo stalčiuje. Mokytoja kyšančių laidų iš sienos nemoka sujungti, kviečiamas mokytojas Vincas Banys. Neilgai veikė šis triukas. Mokytojas Vincas Banys liepė vienam iš jaunųjų elektrikų sujungti galus, kad užsidegtų šviesa. Jungiklis buvo atstatytas į vietą, kaip neveiksminga priemonė. Tada atsukome nedaug visuose patronuose esančias lemputes. Šios gudrybės demaskavimas užtruko ilgiau, klasėje megavomės tamsa. Kai prikimšome popierių į patronus, ši gudrybė išsilaikė dar ilgiau. Vistiek buvo surasta. Reikėjo mastyti kažką radikalaus. Į patroną įkišom kapeiką, įjungus jungiklį, užgęsdavo šviesa ne tik mūsų klasėje, bet ir kitose. Kai kapeika buvo rasta patrone, buvo pradėtas tyrimas. Kviečiami jaunieji elektrikai į mokymo dalį pokalbiui ir išgautas pažadas daugiau taip nedaryti. Mes elektrikai draugiški, savo patirtį „perleidom“ gretimos klasės „šoferiukam“. Jų buvo daug, pabandyk ieškoti adatos šieno kupetoje. Mokytojui Vincui neliko kitos išeities, kaip vietoj saugiklių skydinėje sudėti vinis (turbut tuos pačius, kurie buvo barščiuose). Gedimai liovėsi. Praktika buvo atlikta, ji buvo neigiamos „poliarizacijos“, bet žinių kaupimui pasitarnavo.

   Po keleto metų elektrotechnikos žinių „bombordavimo“, kaip sako patarlė, ir šuo kariamas pripranta. Artėjo „atpildo“ valanda- mokyklos baigimo egzaminai. Labai užtikrintas žinių tvirtumu tikrai nebuvau. Reikėjo žinių sutvirtinimui, špargalkių. Tada kilo „geniali mintis“ -radijošpargalkės gaminimas. Radijo elektronikos spragos, užpildytos buvo konsultuojantis pas mokytoją Vincą Banį. Šis ėmė stebėtis uolumu, ir visai nenutuokė iš kur toks didelis žinių troškimas. Gavau QST žurnalą, kur buvo parodyta portatyvi 50 Mhz radijo stotelė. Mokykloje mokėmės vokiečių kalbos. Teko pasiimti anglų kalbos žodyną ir nuodugniai išversti aprašymą. Susigaudžius kaip viskas veikia, deficitinio kvarco nepavyko gauti. Tiko iš QST žurnalo tik imtuvas. Siųstuvas buvo pagamintas su P401 tranzistoriumi, FM plačiajuoste moduliacija. Superregeneratorius tokia moduliacija labai gerai priima. Su pilnaverte antena ant 50 MHz atstumas buvo apie 500 m. Mušėme pergalės bugnus, bet per anksti. Kai imtuvą įsidėjom į kišenę atstumas sumažejo iki 50 m, o nuo „smetoniškų„ storų gimnazijos sienų atstumas dar labiau sumenko. Teko rinktis „patogias“ vietas, kur radijo bangos gerai pramuša sienas. Buvo „zubrinama“ egzų medžiaga, radijošpargalkė leido daug ramiau jaustis, jei kas gelbėjimosi ratas yra. Pusę egzų laikėme labai sėkmingai, radijošpargalkės kai kada nereikėjo, bet tvirti „parėmimai“ žiniomis iš išorės leido ramiai jaustis. Egzaminam einant į pabaigą, prasidėjo nesklandumai. Pusę medžiagos ištransliavus siųstuvas nustodavo veikti. Pasirodo, kaip vėliau nustatėme, nusėsdavo baterkės. Jos buvo padėvėtos, o mokiniškai galvai stokojo patirties tą suprasti. Konsultuotis su mokytoju nebuvo galima. Panaudojom avarinį varijantą, lempinį siųstuvą, kuris buvo kur kas galingesnis. Rimas atsinešęs radijo imtuvą į mokykos sodelį, įjungė ir paleido visu garsu sufleravimą, pasakė...“merginos, štai taip reikia egzaminus laikyti“. To užteko, kad gandas nuskrietu iki mokytojo Vinco ausų.... dar transliacijai nesibaigus, mokykloje dingo elektra. Aš, kaip ir pridera padoriam šnipui, lempinį siųstuvą, įmontuotą į magnetofoną, „suvyniojau“ per minutę ir dingau iš transliacijos patalpos, išlipdamas pro mokyklos pirmo aukšto langą, nes prie paradinių mokyklos durų galėjo būti pasala.

P.S. Per klasės susitikimą auklėtoja šaipėsi, kad su „radijuku“ laikyti gerai nereikalingus egzaminus, tipo mokslinį komunizmą, o specialybę vistiek reikia mokytis. Mokytojas Vincas Banys per klasės susitikimą, išviso apie radijošpargalkę neužsiminė, kalbėjome apie ekologiją, apie mokslus, nes jis buvo priverstas mokytis ir baigti aukštąją. Man jau buvo finišo tiesioji, rudenį baigiamieji egzaminai arba diplominis darbas. Niekas už radijošpargalkę ant manęs nepyko.

Tai buvo mano paskutinis pokalbis su fizikos mokytoju Vincu Baniu.

2011 gegužė, Klemensas LY3LP
visa klase

Prie Raseinių I-os vidurinės mokyklos, 1976 m