Nemunas, 1967 Nr. 6, 42 – 45 psl.

Šaunioji devyniukė

Kauno radistų komanda 4L7A – pasaulio čempionai. Rašo komandos kapitonas, TSRS sporto meistras A. Macas

Už apskrito langelio mėlynė – nesimato ribos. Ausys garsų negirdi, tik monotoniškai gaudžia motorai. Ant baltų debesų, kaip ant snieguotų viršūnių, guli metaliniai sparnai. Mūsų nematomas kelias į pietus – paskui klajoklius paukščius. Jie išlėkė seniai. Kai pakilome mes, Vilniuje snigo.

Peržvelgiu mūsų vyrus. Vieni skaitinėja, varto žurnalus, kiti snūduriuoja. Sakytumei, abejingi. Atrodo, skrendame įsitikinti, kurioj platumoj išsidėstė Adleris, kaip šliejasi prie kalnų Suchumis. Tik mudu su Algiu skrendame antrą kartą, kiti šioje trasoje naujokai. Idėjos gimsta ne iš karto. E. Laurušoniui idėja gimė prieš dešimtį metų. Kauno Politechnikos institute įsisteigė radijo sekcija. Nė vienas iš dabartinio devyneto tada dar nebuvo peržengęs instituto slenksčio. Kiekviena pradžia sunki. Viską reikėjo pasigaminti savo rankomis. Mechanikos fakulteto palėpėje sekcija gavo du nedidelius kambarėlius, kurie žiemą šildavo tik nuo įjungtos aparatūros. Jau pirmaisiais metais ėmė veikti siųstuvas, kuriuo buvo galima susirišti su visais kontinentais. Prasidėjo medžioklė eteryje. Mėgėjiškos radijo stoties rezultatus nusako šalių skaičius, su kuriomis užmegzti ryšiai. Įvairiu paros laiku sekcijos nariai ištisas valandas prasėdėdavo prie aparatūros. Eterio liga suserga kiekvienas, pamėgęs radisto darbą. Pamiršta valgį, praranda vietos ir laiko sąvokas. Klajoji bangomis po pasaulį, šauki, ieškai, kad tik atsilieptų nauja šalis. Naktis išsėdėdavau, klausydamasis brūkšnių ir taškelių muzikos. Kartais ištrūkdavau ir per paskaitas, o po paskaitų – visada.

Yra radijo mėgėjų, visą savo veiklą pašventusių ryšiams su tolimiausiomis šalimis. Už tam tikrą skaičių šalių ir zonų išduodami diplomai.

Yra trumpabangininkų, kurie galinėjasi įvairiose varžybose. Šia linkme ir ėmė sukti KPI entuziastai. Čia reikia ne tik geros aparatūros. Pergalę nulemia operatyvumas. Medžiodamas šalį, gali ilgai laukti, iki ji atsakys. Per varžybas kiekvienam ryšiui skiriamas minimalus laikas. Ne visos varžybos vienodai populiarios. Nevienodas dalyvių skaičius. Nevienoda trukmė – nuo kelių valandų iki dviejų parų...

Bėgo metai. Sekcijoje keitėsi žmonės. Ateidavo nauji nariai. Mokėsi Morzės, pažindavo eterio signalus. Institutą baigę, išeidavo senieji. Mokytojų vietas užimdavo mokiniai. Augo meistriškumas. Tobulėjo aparatūra. Ėmėme svajoti apie visasąjunginius prizus...

Tai prasidėjo 1963 metais. Pirmiausiai nutarėme pasigaminti naujus modernizuotus prietaisus. Šiam reikalui ėmėsi vadovauti labiausiai mūsų tarpe prityręs Algis Kregždė. Iš Kauno radijo gamyklos gavome pramoninį generatorių, kurį perdirbom į siųstuvą. Dalyvauti varžybose iš Mechanikos fakulteto palėpės beveik neįmanoma – eteris pripildytas tarškėjimo ir ūžesių. Reikėjo nutolti nuo miesto centro. Profesorių J. Venskevičiaus ir A. Novodvorskio dėka įsikūrėme cheminės technologijos fakulteto pastogėje. Gavome auditoriją, kuria naudojomės po paskaitų. Kiekvienas pasiruošimas varžyboms prasidėdavo kraustymusi iš Mechanikos palėpės į Chemijos viršų...

1963 m. rugpjūtis. TSRS trumpabangininkų pirmenybės telegrafu. Trys turai. Trys sekmadieniai. Paroje 12 užskaitinių valandų. Varžybų pradžia – vidurnaktis. Mūsų rezultatai tuo metu svyravo tarp pirmo atskyrio ir sporto meistro normatyvų. Keistos varžybos. Nėra aikštelės, nematai priešininko, rezultatų lauki kelis mėnesius. Siųsdami ataskaitas Maskvos teisėjų kolegijai, tikėjomės jei ne prizinės, tai neabejotinos vietos pirmame dešimtuke. Nusivylėme. Už neteisingą vieno turo rezultatų paskaičiavimą mus iš varžybų pašalino. Dažnai pasitaiko, kad dėl daugelio priežasčių dalis ryšių nepasitvirtina, skiriasi bent vienas priimtas ar perduotas kontrolinis numeris, bent vienas šaukinio ženklas. Kai kurie dalyviai iš viso nepasiunčia ataskaitos. Rezultatas dėl to pasikeičia. Bandėme aiškintis. Veltui. Didžiulis pirmasis triūsas „nuėjo šuniui ant uodegos“. Tai buvo skaudi pamoka. Ataskaitoms reikia skirti tokį pat dėmesį, kaip ir varžyboms. O viltis nugalėti neišblėso. Ruošėmės sekantiems metams.

1964 metais KPI veikia jau nebe sekcija, bet radijo klubas. Per tuos metus į mūsų gretas įsiliejo Henrikas Tunkūnas, Arvydas Banaitis, Zigmas Turauskas...

Tais metais blykstelėjo mūsų ultratrumpabangininkai. Vaidas Šimonis pirmą kartą respublikos radijo sporto istorijoje tapo TSRS čempionu. Mes startavome senąja komanda (A. Kregždė, A. Salminis ir aš). Vėl trys atkarpos po 12 val. Vėl nemiga, signalai, nervai įtempti kaip stygos, ausyse spengia Morzė.

Ataskaitas spausdinome patys mašinėle, vienu pirštu. Kad tik neprisikabintų, kad nebūtų klaidų. Prabėgo spalis, lapkritis... Gruodžio pabaigoje centrinis radijo klubas radiograma pranešė: „Kolektyvinių stočių tarpe pirmą vietą užėmė U... P... (po velnių, nejaugi mes?!) 2KNP...“ Nuo U iki paskutiniosios P – penkios sekundės. Kaip ilgai jos šį kartą truko. Kiek daug mums reiškė. Pagaliau...

1965 metais pradedame bandyti savo jėgas tarptautinėse varžybose. Pasaulinės pirmenybės vyksta dviem turais – telefoninis spalio mėnesį, telegrafinis – lapkričio. Iki tol lengvai užimdavom pirmąją vietą Lietuvos ir Sąjungos mėgėjų tarpe, bet į geriausią pasaulio dešimtuką patekti nepavykdavo.

1965 metais mūsų gretos pasipildė gerais operatoriais, iki ausų įsimylėjusiais trumpas bangas. Iš armijos grįžo Vladas Žalnierauskas. Į Institutą įstojo kuršėniškiai – Jurgis Ignotas ir Jonas Tumaitis... Pasaulio pirmenybės vykdomos pagal nustatytas taisykles. Kiekvienas ryšys su savo kontinento mėgėju vertinamas tašku, su kito kontinento – 3 taškais. Anaiptol ne visada yra sąlygos susirišti su kitais kontinentais – su kiekvienu žemynu galima užmegzti ryšį tik tam tikru paros laiku. „Praėjimas“ trunka kelias valandas, o kartais jo ir visai nebūna. Daugiausiai korespondentų Europoje. Piršosi drąsi mintis. O jeigu pabėgt iš Europos? Už tašką gauti tris! Artimiausias ir prieinamiausias žemynas – Azija. Svarstėme ir ieškojome. Žvilgsniai nukrypo į Kaukazą, Juodosios jūros pakraštį. Iš čia iki Europos keli šimtai kilometrų, ir pagal varžybų nuostatus jau esi Azijoje.

Sukurti planą paprasta, sunkiau įvykdyti. Tokiai ekspedicijai reikia lėšų. Savos kišenės per seklios. Išdėstėme planus, nusakėme realias galimybes. KPI prorektorius Č. Jakimavičius pažadėjo paramą, lėšų skyrė Lietuvos sporto federacija...

Savaime suprantama, ką tokiose varžybose reiškia sekundės. Mūsų stoties šaukinys UP2KNP. Jei būsime Gruzijoje, prie savo šaukinio turėsime pridėti Gruzijos prefiksą (kiekviena respublika turi savo). Gausis solidus hibridas UP2 KNP/UF6. Ką su tokiu daryti per varžybas, kuomet sekundė brangi?

Kreipėmės į TSRS radijo sporto federaciją. Pasaulio pirmenybėms mums išskyrė naujo tipo šaukinį. Be įprastinių, tarptautinė mėgėjų sąjunga yra sudariusi naujus prefiksus. Mes pirmieji sąjungoje gavome keturių ženklų šaukinį – 4L7A. Tokio prefikso dar nebuvo, ir jis turėjo pasitarnauti kaip geras masalas...

...Už apskrito langelio mėlynė. Iš pirmo žvilgsnio tuščia ir kurti erdvė, kurią mes tikimės užkariauti...

Gegužės mėnesį su Algiu skridome į žvalgybą. Išvaikščiojom Suchumio apylinkes, išnaršėm kalnelius ir kalnus. Radom. Į Vakarus nuo Suchumio maždaug 400 m virš jūros lygio – Žemieji Ešerai. Pusė akiračio – jūra. Už nugaros kalnai – kaip siena...

Ekspedicijai ruošėmės kruopščiai. Jei ko nepasiimsi, niekas neatneš. Daiktų sąrašas užėmė kelis lapus (peiliai, šaukštai... dujinė virykla... palapinės). Aparatūrai suprojektavome sudedamąjį stalą, sau – kėdes...

Lapkričio 14 rytą, į sunkvežimį pakrovę aparatūrą ir visą susikaupusią mantą, pamojavome vairuotojui Kunickui ir Tunkūnui. Iki Gruzijos tolimas kelias...

Lapkričio 18 iš Vilniaus išskridome likusieji aštuoni...

Sekančios dienos vakare prie Suchumio teatro mašinos neradom. Kur ji užtruko? Kalnų keliai vingiuoti, posūkiai staigūs. Tik 20 dienos rytą dulkini ir pavargę mūsų motorizuotieji finišavo Suchumyje. Pasileidome į kalnus. Mašina kriokia. Karšta, lyg būtų pats vidurvasaris. Po geros valandos pasiekėme Ešerus. Komanda 4L7A vietoje. Prasidėjo skubus įsikūrimo darbas. Kalnelio viršūnėje išaugo palapinės. Iki elektros linijos nusitiesė 400 m kabelis. Norint jį prijungti, reikėjo gauti kažkieno leidimą. Pradėjome oficialiai, baigėm draugiškai, pavaišinę elektriką ir jo bičiulius lietuviškais „Anykščiais“, „Dainava“. Patiko vaikinams mūsų meistrų menas. Pasakė – „cepliai, rebiata“ – ir nudardėjo šlaitu į savo kišlaką. Įjungėme imtuvus. Retas atvejis – atviri visi penki diapazonai. Sudarėm budėjimo grafiką. Kiaurą parą sekėme eterį. Reikėjo žinoti praėjimo sąlygas, sukurti gerą taktinį planą. Nuostabu – bešniukštinėdami eterį, pirmiausiai išgirdome seną radijo mėgėją iš Kybartų.

Pagal radijo mėgėjų priimtą padalijimą, pasaulis suskirstytas į 40 zonų. Mūsų uždavinys užmegzti ryšį su maksimaliu šalių ir zonų skaičiumi kiekviename diapazone. Tai vadinamas daugiklis. Todėl būtina žinoti, kuriuo paros laiku „praeina“ tolimos šalys ir zonos. Galutinai sustatėme aparatūrą. Sumontavome antenas. Niekada nebūna viskas sviestu tepta. Bebandant, sugedo kryptinę anteną sukinėjantis reduktorius. Teko atsisakyti distancinio valdymo. Su visu 10 metrų aukščio stiebu anteną sukinėjome rankomis. Delnus išmargino pūslės.

Keldavomės vos prašvitus ir risdavomės į pakalnę praustis. Iš pakalnės maišeliais tempdavome mandarinus, kuriais malšindavome troškulį. Dienos giedros ir karštos. Naktys tamsios ir vėsios.

Nuo pat ankstyvo ryto mus apspisdavo vaikiūkščiai. Jie visur vienodi – murzini, smalsūs. Tai ausines užsidės, tai rankenėles pasukinės ir klausinėja, klausinėja. Lankytojų tarpe buvo du šunys, žolelę skabydamos, į palapinę trynėsi kelios karvės. Arčiau susipažinome ir su asilais. Kai kas bandė ir jodinėti...

Nors nenorėjome per anksti paskelbti 4L7A, artėjo laikas išbandyti visą aparatūrą. Pastoviai palaikydavome ryšį su Kaune likusiais savo draugais – jie mus girdėjo puikiausiai. Dirbome ir su kitais mėgėjais. Beveik visi klausė, kur ir kas mes esame. Dideliu greičiu atsakydavome. „Down Eshery“ (Žemieji Ešerai). Ne visi suprasdavo, ką tai reiškia. Bet radistai – mandagūs žmonės. Dėdavosi suprantą ir linkėdavo sėkmės. Naudingai konspiracijai teko paaukoti dalį džentelmeniškumo.

Atėjo varžybų išvakarės. Atrodo, viskas paruošta, patikrinta. Nuotaika kovingiausia. Oras puikus. Dalis komandos leidžiasi nuo kalno, maudosi jūroje. Parsineša iš Suchumio produktų. Juk dvi paras būsime lyg prirakinti.

Vakare sušaukiame generalinį pasitarimą. Galutinai pasirenkame taktiką. Ji sudėtinga. Svarbu – kuo daugiau ryšių ir kuo didesnis daugiklis. Reikia gerai suderinti perėjimus iš diapazonų, jausti tempo kitimą ir t. t. Paruošiame du lapus. Vienas padalintas į 6 dalis (6 kontinentai). Kitame 40 langelių (40 zonų). Juose pastoviai žymėsime ryšius. Juk dirbsime pakaitomis. Svarbu, kad naujai atsisėdęs nepakartotų turimų ryšių.

Dar kartą tikriname aparatūrą. Gerai tvirtiname palapines. Naktimis nuo kalnų nusileidžia vėjai – vakar išplėšė metalinius kuolelius. Palapinė plazdėjo lyg burė. Pabandyk aparatūrai vibruojant išgirst ar pasiųst lygų signalą...

Varžybos prasideda 03.00 Maskvos laiku. Sočiai prisivalgę, 22 valandą sugulame. Per varžybas tokios prabangos nebus. Nervai ne geležiniai, užmiegame ne iš karto. Kaip seksis? Ar viskas paruošta gerai? Ar nebus gedimų?

Atsikeliame truputį po dviejų. Juozas pašildo kavą, duoda po keletą sausainių. 02.50 valandos vietas prie aparatūros užima startuojantis ketvertas – Algis Kregždė, Arvydas Banaitis, Jurgis Ignotas ir aš. Padarome savotišką apšilimą. Pabarškiname raktu – perduodam raides, skaičius, frazes... Algis suderina aparatūrą. Rodyklė artėja prie 03.00. Jos judėjimas, atrodo, greitėja.

03.00. Algis nuspaudžia pedalį, paliečia pusiau automatinį elektroninį raktą. Į eterį išlekia „CQ test de 4L7A“ („Visiems varžybose! Čia 4L7A“).

Deja. Ant mūsų meškerės niekas neužkimba. Šaukiame dar kartą. Pirmasis ryšys su UA9EU. Tai  mūsiškis, nuo Uralo. Po to ryšys su Lietuva.

Atskiru imtuvu Jurgis seka padėtį kituose diapazonuose. Algis ir aš mezgame ryšius. Tempas didėja. Gerai atsakinėja amerikiečiai. Būna minučių, kai užmezgame 2 – 3 ryšius. Jurgis praneša, kad atsidarė 20 metrų diapazonas į Pietų Amerikos pusę. Sukame anteną. Pradedame medžioklę – patys renkamės korespondentus. Per trumpą laiką susirišame su brazilais, urugvajiečiais, čiliečiais... visomis Pietų Amerikos šalimis. Dvidešimties metrų diapazonas išsemtas. Be Pietų Amerikos, per jį nesigirdi joks kitas kontinentas. Grįžtame į 40 metrų. Vėl reikia atgauti medžiojant nukritusį tempą. Ne visi atsako į pirmą šaukimą, be to, ieškai tinkamo korespondento... Auga daugiklis. Auga ryšių skaičius. Po šešių valandų susumuojame taškus – 100.000. (Neseniai Lietuvoj tokį skaičių surinkdavome per 48 val.)

Po 12-kos įtemptų valandų dalis pirmosios pamainos nueina ilsėtis. Sėda kiti...

Saulė seniai zenite. Išsitiesiu ant žemės aukštielninkas. Virš galvos nė vieno debesėlio. Pilna palaima. Tik ausyse pypsena šaukiniai, numeriai, šaukiniai...

Geriu šaltą, o gal drungną kavą. Taupom dujas, elektrinės plytelės jungti negalima – tinklas „sėda“, atimdamas keliolika vatų iš mūsų antenos.

Tempas šėtoniškai didelis. Tarpais pasiekia šimtą ryšių per valandą. Tačiau, medžiojant daugiklį, jis krenta iki 25 – 30 ryšių. Palapinėje karšta ir nuo saulės, ir nuo aparatūros. Nei karštis, nei įkarštis nenukrinta, kai vakare lauke oras staiga atvėsta...

Tą akimirką mes medžiojome. Brėško. Neužilgo diapazone turi pasirodyti Aliaska. Staiga – palapinėje tamsa ir tyla. Pagalvojom – kuris nors užkabino ir nutraukė laidą, kurių daug po kojomis priraizgytų. Tačiau visi savo vietose, nė vienas nejudėjom. Iššokome lauk. Kur visada matydavosi linijos žiburėliai – tamsu. Nėra elektros, skelbiame aliarmą! Visi ant kojų. Pirmiausiai paleidžiam į darbą atsarginę mūsų poziciją. Ji toliau ir prijungta prie kitos linijos. Jos galingumas ne toks. Antena prastoka. Svarbu visą laiką dirbti.

Šokame su Arvydu į mašiną, rūkstame pas elektriką. Jis nieko nežino, tik spėja, kad kaltas Suchumis. Skambiname į elektros tinklus. Mus paguodžia. „Planinis remontas. Žmonės linijose. Įjungsime po 6 – 7 valandų.“ Žadiname viršininką – ir jis nieko negali. Ramina, kad elektra bus po 3 – 4 val.

Grįžtame atgal. Ant mūsų kalno visom bangom veikia tik „Spidola“. Tarpais išgirstame mūsų atsarginę stotelę, kurioje triūsia Valdas.

Vieni sugulėm, kiti nuo kalno svaidom akmenis. Kažkur dirba nematomi varžovai. Renka taškus, medžioja daugiklį. O čia – nors nagus nusigraužk.

Laukėm septynias valandas. Plykstelėjo kontrolinė lemputė. Vėl į kovą. Taktinis planas sužlugo, prarasta daug zonų ir šalių. Iki varžybų pabaigos dar 15 valandų. Gal pavyks...

Artėja pabaiga. Jaučiame nuovargį. Kai kurie miegoję tik po penkias valandas.

Pagaliau 03.00. Metame ausines. Pakylame nuo stalų ir... rąžomės, rąžomės. Atsėdėta 48 valandos! Apytikriai susumuojame rezultatus. Turime apie 1800 ryšių. Daugiklis maždaug – 400. Vadinasi, virš 2 milijonų taškų! Planavome apie 1,5 milijono (geriausias nugalėtojų rezultatas ankstesniais metais tebuvo 1,1 milijono. Be abejo, džiūgauti anksti. Nežinome, kaip pasiruošė varžovai. Juk aparatūra – ne šuolininko kartis, techninės galimybės, išskyrus galingumą, neribotos. Be to, nevienodos „praėjimo“ sąlygos...)

Valandėlę sėdime palapinėje. Eteris beveik tuščias. Visi išsikvėpė. Mes irgi. Gulam ir iškart mirtinai užmiegam.

Grįžome įvairiais keliais ir įvairiu laiku. Varžybos baigėsi. Baigėsi etapas. Reikėjo parašyti ataskaitą. Rašėme patys. 1832 ryšius, t. y. apie 100.000 ženklų, išbaksnojome vienu pirštu. Pusšimtis tvarkingai surašytų lapų pasiųsta teisėjų kolegijai.

Pusę metų laukėme savo triūso rezultatų. Keliems mėnesiams praslinkus, spėjome per eterį kai ką sužinoti. Nuliūdino ir nerimą sukėlė žinia, kad urugvajietis CXC2CO su savo komanda surinko 2,4 milijono taškų. Tegu žinia neoficiali, bet varžovas pavojingas...

Šį kartą fortūna šyptelėjo mums. Pasaulio čempionų taurė – mūsų rankose.

Pasaulio varžybos vyksta kasmet, tačiau ne kiekvienais metais gali tapti čempionu. Tarptautinės taisyklės leidžia nugalėti kas treti metai. Gali dalyvauti, gali surinkti daugiausiai taškų – užskaityta nebus.

Spalio mėnesį vyksta varžybos mikrofonu. Kita klasė, kita aparatūra, kitos kovos sąlygos.

Komanda 4L7A ir čia žada išbandyti savo jėgas.